Širdelės mintys,emocijos,jausmai... visa tai išreikšta žodžiais.tai mano dienoraštis
Tylu . Tamsu . Ošia vėjas , parveriu langą ir šalta oro srovė dvelkė į mano veidą . Aš užsimerkiu , įkvepiu ir kūnas atvėsta ... klausausi lapų šnarėjimo , ramina .
Bandau suprasti mintis . Veltui . Protas pavargęs . Trečia naktis kaip nemiegu . Lengvas ir sušalęs kūnas eina į lovą . Kaip užmigti ? Vienintelis klausimas , kurį suprantu . Užmerkiu akis , juoda tuštuma slegianti širdį . Neramią širdį . Išnyra praeitis ... Skubu atsimerkti, juk aš gyvenu dabartimi ir ateitimi , o gal bandau tik save apgauti . Mintys apie draugus , žuvimo vietą ... Užgniaužia kvapą , kažkas stringa gerklėj ...
Sulaikau kvapą . Nežinau kur dėtis , ka daryti , einu iš proto . Rodos , išplėšiu iš savęs širdį ir viskas baigsis ...
Stengiuos pasinerti į sapnus....
Paimtas rašiklis ,i šlietos mintys , skausmas priimtas ,ilgesys - draugas ,meile - nepasiekiama ,liūdesys - stiprus .Užgniaužtas kvapas , prisiminta praeitis . Jausmas tylesnis , bet jo stiprumas toks pat. Aš nenoriu jo mylėti , bet baimė širdį spaudžia.Stiprus išgyvenimas ir stipresnė dabartis . Ateitis tyli , džiaugsmas užslėptas , ašarom paverstas . Užversta knyga , nepaliesta raidė pasakė daugiau nei reikia . Taip ir prabėgo laikas to nesuvokus žmogaus protu . Širdis sunki , bet akys dar šypsos . Aš tyliu ir tyla pasako tai , ko žodžiais to nepaskysi . Apverktos rankos ir randai veide . Pasmerktas likimas ir viskas beviltiška ...
Ji tyliai sėdėjo vakaro šviesos apšviestame kambaryje.Mintys klaidžiojo po širdį glostančius prisiminimus.Kaip gera ir kartu skaudu prisiminti žvaigždėtas naktis,smagiai praleistą laiką su juo.Jai pirmą kartą buvo taip gera ir pirmą kartą pajuto ką reiškia romantika,švelnūs jausmai.Bet jie nedraugavo.Jie buvo artimi draugai.
Jam reikėjo jos kaip panelės...Jis ištisus penkis metus kankinosi dėl jos.Jo širdis plyšdavo ir vėl atgydavo,kai tik ją išvysdavo.
O dabar širdis kraujuoja jai.Kodėl su ašaromis ilgesys ją lanko?Ji nežino kas jos šypsenai.Ji žino...jai reikia jo.
Mintys drąskančios sielą,žvilgsnis ilgas,vis pasiklydęs,ieško į ką galėtų atsiremti,kartais nusvyrančios rankos,kartais nuleista galva ir nežinia iš kur tiek ašarų,tiek atsiradusio skausmo.
Bet...ji protinga ir kaip visad vadovaujasi savo šaltu protu.Nors ir dega iš meilės širdis,bet ji nepasiduoda šiam jausmui.Ji kovoja,atstumia jį ir jo jausmus,nežinodama,kad tikra meilė tik viena...
Jis karoja jai:"Aš myliu Tave,negaliu negalvoti apie Tave.Kur būčiau,ką daryčiau,mintyse tik Tu.Ir dėl to aš kankinuosi.Mano širdis kenčia..."
Ji verkia,šaukia savo viduje.Nori išbėgti iš tų siaurų rėmų ir rėkti:"Myliu Tave!"Bet ji elgtis taip negali.Juk metai...Jis toks jaunas....Ir lieka prisiminimai,kuriais ji gyvena...
Jam skaudu,verkia ir nesupranta kodėl..."Kodėl ji taip elgiasi?Kodėl ji prisileidžia ir kartu atstumia?Kodėl ji mane varo iš proto?"Jis kankinasi...Kaip jam skaudu,kaip nerimsta ir stipriai plaka jo jauna,vaikiška širdis.
Susitinka jie vienam kely....Jie žino- Gyvenimas tai TU.Išlieka abejingumas abiejų akyse."Atleisk,Myliu...Bet daugiau taip negaliu.Aš mirštu nuo tos meilės be atsako.Tu man reiški daugiau nei oras ir noriu,kad būtume kartu,bet atleisk...Žinau,gyvenimas brangus,bet be tavęs gyvenimo nėra....
Paskutiniai žvilgsniai jai įstringa jos akyse.Jie gilūs,švelnūs,kartu ir skausmingi.Išnyra netikros šypsenos ir tos pačios mintys....
Po metų...
Ji sėdi.Viena...Prie aplyto lango,žvelgdama į žvaigždėmis nusėtą dangų.Akyse blykstelėjo degantis jausmas prisiminus apie jį.Jos kūnas dega,vidus prisipildė to sunkaus,kartaus jausmo.Iš akių pabyra ašaros,nors atrodė,kad ji išverkė viską,ką savyje laikė...
Jo nebėra...Neliko bučinių,švelnių prisilietimų,svaiginančio alsavimo šalia ausies.Neliko rankų,kuriose jausdavosi kaip su sparnais...Nieko nebeliko,tik kvapą gniaužiantys prisiminimai.Ji vėl verkia..."Meilė būna tik viena.Supratau,kai tavęs netekau nesugrąžinamai."Ji alkūnėmis atsirėmė į stalą,įrėmė savo sunkią galvą ir verkia,verkia...Ji prarado norą gyventi.Nori numirti taip,kaip numirė jis.Jo nebėra...Ji supranta...jis mylėjo ją....Ji supranta...Jis mirė...Ji žino...Jis nusižudė...Ji taip pat žino...ji žino,kad tai per ją ....
Mėnuliui nušvietus miesto gatves Kelyje pasirodė žvaigždė O jai dingus Tu pamatei jos atspindį mano akyse Nustebau, pajutau, kaip noriu gyvent Bet galiausiai tenka vėl iš naujo laukt Nes dabar jau nežinau Kodėl nebesigirdi tavo kuždesio Kodėl jaučiu jog apakau Ar ne nuo spindesio žvaigždės O gal nuo liūdesio Kurį regiu nuo tavo peties. Man trūksta oro Labai daug minčių... Jei užtektų vien noro Nebūtų kančių. Nebūtų blogio Būčiau aš ir, būtum tu. Einu gatve, kurioj lietus lyja visada Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu. Kartais pagalvoju, ką galėčiau atiduot Ką galėčiau paaukoti, Už tą laimės gabalėlį Už paprastus namus, kuriuose kas nors lauktų.Už tą minutę trumpą, Kurioj nieks ant manęs nešauktų. Kurioj, niekas už klaidas manęs nenubaustų. Kuo toliau tuo labiau šalta Kuo toliau tuo labiau aplinkui balta. Einu gatve, kurioje dabar jau sninga, nebelyja.Kurioj nemokantys kalbėti, iš skausmo prabyla. Ledinės ašaros pjausto mano veidą Palikdamos mano akyse dar vieną gilų randą. Kuris braižo, kuris paišo tavo veidą ant mano žando. Kai ašaros užtemdo akis Kai nesėkmės užpuola viena po kitos Nusišypsok Juk šypsena, tai lašas spindulių. Kyšančių pro debesis po audros. Hey noriu šaukt, tačiau tavęs neklauso niekasHey, tu čia, tau skauda, tu čia, tu vienas.Perplaukė žmonių minia, bet jie tavęs nematė.Niekad, nenuleisk akių Tu liksi įdomus. Nepakelki rankų per aukštai Nepriminsi kitų Nebetilpsi į rėmus Bet užtat arčiau bus dangus... Įšalusios sienos, iškabinti paveikslai Tiktais lašelis nulietas Kai žingsnis keičia žingsnį Rytojus keičia šią dieną Kai žiemą šildo naktis Skausmas kankina po vieną. Nuodija tamsa...
Sėdžiu aš vienišas ir žiūriu pro vienišą langa Kaip vieniši lapai man šoka man vienišą tangoIr vis ilgiuos tu šiltų akimirkų kurios jau neaplankoilgiuosi saules ilgiuosi tu svajoniu, pasaulio,deja uzaugau ir tie kas buvo milzinai dabar man tera vaikai tie kas buvo tik draugai dabar tiktais pazystami deja as klystantis deja zmogus deja neispazistu nuodemiunors kartais bunu neteisus kai save nuodiju bunu juodas o kai kosmaras juodas bunu pats sau nuodas. as bunu vienas kai noriu ir bunu daug kai galiu nes kartais vienam daug lengviau eiti keliu pacio pastatytu o deja daznai ir pacio sugriautuejau griuvesiais savo ejau kitu,maciau save bukles kritines,kritusį prie sienos aplinkui,nieko nebuvo jokiu butybiu nei seseliu tiktai vienisas as nuo tada saukiu as o ne mes... esi vienatve ta pati diena ta pati nakti tusciai pilnam pasauly kurio keliais keliauji...esi vienatve...esi vienatve ta pati diena ta pati nakti tusciai pilnam pasauly kurio keliais keliauji...esi vienatve...kai vienuma aplanko saltos rankos ir svajoniu krantas akimirkos isblanksta paprastos bet vienisos buta jose pilnatves pasakau isanksto nes ziuri tai visi bet nevisi tai mato akmeneliu zvyro gatve is kuriu kiti namus pastato kartais ieskom rakto is tuscio miesto nakti rasalo dangus tekantis varvekliais lasantis i mano puodeli arbatos zmogus su zmogus ar vienas kai atsalus zemen gula sniegas uzkloja pastatus baltai palieka tiktai sienas as pasilieku vienas gele lange uzuolaidos plevena vejyj prabega dienos kuriu neskaiciavau nes tikiu tikejau siandiena kad atsilieka grafikas o ne zmogus viskas tampa statiskai ir as zinau... kad taip ir bus pilnai tusciam pasaulyje kol supratimas neatbus...kaip daznai mazai darai o daug reikalauji kartais lieka tik krantai vienatve nepaliauja akys nebenorincios matyti save is saujos buna noras pasakyti bet ar suprasti gaunas ... kaip daznai mazai darai o daug reikalauji kartais lieka tik krantai vienatve nepaliauja akys nebenorincios matyti save is saujos buna noras pasakyti bet ar suprasti gaunas ... mes neprate isklausyti ... kaip daznai mazai darai o daug reikalauji kartais lieka tik krantai vienatve nepaliauja akys nebenorincios matyti save is saujos buna noras pasakyti bet ar suprasti gaunas ... kaip daznai mazai darai o daug reikalauji kartais lieka tik krantai vienatve nepaliauja akys nebenorincios matyti save is saujos buna noras pasakyti bet ar suprasti gaunas ... kaip daznai mazai darai o daug reikalauji kartais lieka tik krantai vienatve nepaliauja akys nebenorincios matyti save is saujos buna noras pasakyti bet ar suprasti gaunas ... mes neprate isklausyti ...
Pasiilgau Tavęs,pasiilgau Jūsų....Ašaros akis griaužia.Liūdesys gerklę,sielą smaugia.Aš šešėlis tarp svetimų šnabždesių...Norisi rėkti,bėgti pas tuos,kuriuos myliu...
Ilgesys.Ilgiuosi be proto.Kaip man Jūsų reikia,kaip trūksta,kaip širdis Tavęs reikalauja...
Laikas beširdis,jo juokas skausmingas.Aš dūžtu kaip stiklas tarp šios svetimybės.Man bloga,man liūdna,graudu... Jaučiuosi sunki,vieniša.Negalvojau,kad taip sunku išsiskirti su tuo,kas brangiausia.
Ilgiuosi
Ilgiuosi su laukimu ir liūdesiu...
Aš žengiu ne zemės paviršium....
Aš galvoju ne žmogaus mintimis...
Aš matau ne akimis...
Aš jaučiu ne savo kūnu....
Paprasčiausiai aš žengiu purpuriniais debesimis
ir galvoju angelo mintimis....
Aš matau savo sielą,
o jaučiu širdį...
Širdį,kurioje viskas telpa:
žingsniai,
mintys,
jausmai ir
žmogus...
Žmogus su širdimi,kurioje telpa daugiau nei visas pasaulis....
Mane kankina...
Duztu kaip stiklas.
Supa sielos virpulys
Slegia kuna ilgesys.
Jautru...
Skaudzios mintys...
Kad bent paliktu
jos ramybeje mane.
Kenciu...
Skaudu...
Nors tie zodziai,
to skausmo nenusako...
As...Ne!
Manes nera,neliko....
Dingo....
Tas AS prasmego bedugnej.
Liko neryskus seselis,
prie skardzio tyliai
islydedamas jausmus...
Skesta ramybe...
Isnyra sumaistis.
Verda vidus...
Pykciu?Gailesciu?Meile?
O gal viskas kartu?
As mirstu...
kazkur toli...Tamsioj beribej
susilieju su naktimi,
lieku tik taskas...
Kuris...Letai isnyksta....
Iseinu... Iseik ir tu Nesugrisiu... Negrisk ir tu Tarp tylos ir musu nelieka nieko Tu uzdarai duris iseini,isnyksti akyse, o sirdis lieka Sirdyje gyveni Tu ja draskai ir plesai Ir niekas to nemato... Prisiminimai apie tave Lieka mano menkoje sieloje... Tu isejai ir palikai viska Tik neturiu taves,to Brangiausio,kuri vertinau, Kuri myliu... Nebegrisk daugiau Iseik... Iseik ir neliesk manes... Uzgavai mane Likau kaip seselis Nergimoj erdvej...
Iseinu...
Iseik ir tu
Nesugrisiu...
Negrisk ir tu
Tarp tylos ir musu nelieka nieko
Tu uzdarai duris
iseini,isnyksti akyse,
o sirdis lieka
Sirdyje gyveni
Tu ja draskai ir plesai
Ir niekas to nemato...
Prisiminimai apie tave
Lieka mano menkoje sieloje...
Tu isejai ir palikai viska
Tik neturiu taves,to
Brangiausio,kuri vertinau,
Kuri myliu...
Nebegrisk daugiau
Iseik...
Iseik ir neliesk manes...
Uzgavai mane
Likau kaip seselis
Nergimoj erdvej...
As jauciu,kaip mirstu savyje,jauciu,kaip sirdies viduje verkia jos likuciai.Is kazkur atkeliaves liudesys,naikina mano spindincias akis.Man pasaulis nebemielas,negrazus.Jame tik skaudzios ironijos,sarkastiskas juokas ir salti veidai,negailestingas likimas ir gyvenimas suplyses.As jauciu paslaptinga ilgesi,atsiradusi is nezinia kur.Matau minties paveikslus,kurie sirdziai atnesa nemalonuma.Manyje jau nieko neliko,rankos vis svyra,nebesuvokiu kam as siam pasauly.Vis dazniau regiu savo kuna be gyvybes,be sielos.As jauciu,kaip nyksta mano zmogiskos savybes,kurios mane dar laike siam pasauly,siam gyvenime.As silpstu,nebegaliu daugiau uzsibuti cia.jauciuosi kaip nekviesta viesnia,atvykusi i si pasauli,kuriai kuo greiciau iseiti reikia.Ten...netrukdysiu niekam,nesimaisysiu,neregesiu daugiau to siaubo kasdieninio,nebematysiu savo mamos girto veido,nebegirdesiu jos priekaistu nereiksmingu,uzmirsiu asaras karcias,nebebus ant ranku kraujo,nebesidraskys daugiau siela i visas puses,ieskodama paguodos ir ramumos.As iseisiu tyliai kai niekas to nematys.Iseisiu ir negrisiu.Paliksiu tik juodas raides,zodzius,uzrasytas mintis,dali savo skausmo,nepykantos,bejegiskumo ant balto lapo.As nusizudysiu ir viskas baigsis.Pajusiu tik karsta zaizda sirdyje,kuris turejo lemti.Nebeatsikelsiu ir niekas neatgaivins manes.Tada as busiu rami ir bus kitiems geriau.Nusibodo verkti,nervuotis,jausti ta tustuma,dykuma savy...Man nusibodo viskas,nes nieko nematau per tas prakeiktas,istinusias akis.As karti nuo asaru,surus gyvenimo kelias,nieko negirdziu ir girdet nenoriu.As pasislepsiu ten,kur niekas neatras ir tyliai verksiu,kentesiu ir klausiu saves:"kodel man taip?uz ka?"...As kuriu likima savo.Juk tai nesamone,tas likimas zaidzia su manimi,kaip su lele.Vis del to,lele kazkada suluzta,o zmogus numirsta.O as save sunaikinsiu ir pagreitinsiu savo mirties atejima.Nutrauksiu ta aukso gyslele savyje.O kitu,kuriems gal ka ir reiskiau atsiprasysiu.Parasysiu po trumpa atsisveikinima ir paprasysiu,kad daugiau manes nebeprisimintu.Taip ir nepajusiu tos laimes,dziaugsmo ir meiles.Tai ne man siuos jausmus patirti.Pabaigai,as noresiu palinketi jums visiems nuosirdziausios meiles,svytinciu akiu ir laimes.As palinkesiu to,ko as niekad pati neturejau-SVIESOS...ir NUOSTBIU GYVENIMO AKIMIRKU...
Uzgniauzia kvapa skausmas.Vidus dega nenumalsinta baime.Nematai kur eiti...grandinemis sukaustytos kojos...rankos.Jas velki,kiekvienas zingsnis lieja tavo suru krauja...Parvirsti ir veidu krenti ant dregnu,saltu pelesiu kvapo atsiduodanciu grindu...Akyse baltas kraujas liejas,teka tavo lediniais skruostais,sustoja ties suskirdusiomis lupomis.Viena kita,issprudusi bega tavo salto prakaito ispiltu kaklu,krutine...Tu bandai paliesti salta krauja...Istiesi,purviname kraujyje ismirkusia ranka.Perbrauki per skruosta...Kazkur dilgcioja...Skausmas nesuprantamas,veriantis,verciantis kuna drebeti.Tavo kunas visai sukniumba...Tyliai girdejosi,kaip siela laikancios,rudimis apejusios grandines sudzergzde...Bandai pakelti savo besieli zvilgsni.Salta...Tuscia...Nieko nematanti...Tik tada supranti,kad esi neregys...Gali tik jausti...Jausti tai,ka dar turejai...Dvasia...Ji gyva.Kunas suniekintas,neliko nieko...As jauciu kaip tu virsti dulke...
